Vaikams2.lt

Kosmetika – bendras substancijų, naudojamų pakeisti (pagerinti) žmogaus kūno kvapą ar išvaizdą, pavadinimas. Kosmetika dažniausiai vadinami losjonai, odos priežiūros kremai, kvepalai, pudros, nagų lakas, lūpdažiai, veido ir akių kosmetikos priemonės, plaukų lakas ir želė, plaukų dažai, vonios aliejai, dezodorantai ir panašūs produktai, kurių labai plačiai paplitęs naudojimas, ypatingai – tarp moterų, vakarietiškosios kultūros.

Šiuo metu nedaug tarptautinių korporacijų, kurių kilmė daugumos siekia XX amžiaus pradžią, dominuoja kosmetikos rinkoje.

Istorija

Kosmetikos naudojimo pirmasis archeologinis įrodymas datuojamas maždaug 4000 m. pr. Kr. yra iš senovės Egipto. Senovės romėnai ir graikai taip pat naudojo kosmetiką.

Kosmetikos naudojimą žydų tarpe aprašo Senasis testamentas (pavyzdžiui, Karalių 9;30), šis laikotarpis datuojamas apytiksliai 840 m. pr. Kr.

Vidurinių amžių ir renesanso epochoje kosmetikos vartojimas buvo plačiai paplitęs vakarų Europoje, bet aukštesniosiose klasėse.

Į kosmetiką tam tikrais istoriniais laikotarpiais buvo žiūrima neigiamai. Pvz., Anglijoje XIX amžiuje ją daugiausiai naudojo tik prostitutės, o kaip vulgarų ir netinkamą paprotį, veido dažymą viešai pasmerkė karalienė Viktorija, kaip tik aktoriams priimtiną. Adolfas Hitleris irgi manė, kad kosmetika tinka ne aukštesniosios rasės moterims, o tik klounams.

Ilgą laiką kai kurios kosmetinės priemonės būdavo pavojingos, nes jokio kosmetikos gamybos ar reguliavimo mechanizmo nebuvo. Romėnų ir egiptiečių kosmetikoje buvo nuodingo elemento gyvsidabrio, o dažnai ir švino. Tarp aukštesniosios klasės moterų ir vyrų renesanso laikotarpiu buvo paplitę balinanti veidą  pudra, kurios sudėtyje buvo „baltojo švino“. Akių tušas XX amžiaus pradžioje retkarčiais sukeldavo aklumą.

Kosmetikos naudojimas išplito iki XX a. vid. daugumoje pasaulio kultūrų.